Nedaugelis manytų, kad naftos gręžimas yra kelias į grynąjį nulinį išmetamųjų teršalų kiekį. Bet iš tikrųjų tai buvo kas kompensavimo tiekėjas Bluesource teigė, kai bendradarbiavo su „Merit Energy“, siekdama surinkti CO2 ir pumpuoti jį po žeme, kad iš gręžinio išspaustų daugiau naftos – šis procesas vadinamas patobulintu naftos išgavimu. Parduotuose anglies dioksido kredituose „Bluesource“ buvo skaičiuojamas sutaupytas išmetamas CO2 kiekis, kuris buvo išleistas po žeme, tačiau neatsižvelgta į išpumpuotos naftos anglies pėdsaką.
Šis kraštutinis pavyzdys parodo, kaip savanoriškam kompensavimui – anglies dioksido kreditų pirkimui, siekiant subalansuoti savo išmetamų teršalų kiekį – reikia taisyklių. Kai kurie kompensavimo projektai suteikia realios naudos. Tačiau, kaip ir bet kuriai nereglamentuojamai rinkai, bendrai kompensuoti nepavyksta.
Kiek trumpai? Dėl skaidrumo stokos sunku atsakyti net į šį pagrindinį klausimą.
The Net Zero Tracker – nepriklausomas mokslinių tyrimų konsorciumas, kuriam kartu vadovauju – fiksuoja nulinių tikslų kiekį ir kokybę visame pasaulyje. Stebina tai, kad 91 procentas šalių tikslų, 79 procentai miestų tikslų, 78 procentai regioninių tikslų ir 48 procentai biržoje esančių bendrovių tikslų nenurodo, ar kompensacijos bus naudojamos jų nuliniuose planuose.
Panašiai iš įmonių, kurių grynasis nulinis tikslas, kurios teigia, kad tam tikru mastu kompensuos, 66 procentai nenurodo kompensacinių kreditų naudojimo sąlygų, todėl durys yra atviros „šlamšto“ kreditams. Pažymėtina, kad 10 procentų įmonių įsipareigojo visiškai vengti užskaitų.
Teoriškai tinkamai suprojektuoti griežti kompensacijos gali būti viena naudinga priemonė tarp daugelio priemonių, kurių mums prireiks norint pasiekti grynąjį nulį. Kai bus pasiektas grynasis nulis, tikriausiai vis tiek turėsime tam tikrą likutinį išmetamųjų teršalų kiekį, kurį reikės visam laikui neutralizuoti. Kaip mano universiteto kolegos ir aš išdėstėme dokumente, užskaita galėtų būti priemonė tai padaryti Oksfordo grynojo nulinio užskaitymo principai.
Tačiau didžioji dalis dabartinės kompensavimo rinkos nėra tinkama šiam tikslui.
Pavyzdžiui, daugelis dabartinių kompensacijų atsiranda dėl išvengtų išmetamųjų teršalų, pvz., energijos vartojimo efektyvumo didinimas, iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančiais šaltiniais arba miškų naikinimo sustabdymas, o ne išmetamų teršalų pašalinimas.
Žinoma, visa tai yra svarbūs dalykai. Tropinių miškų naikinimas sudaro iki 17 procentų metinių pasaulinių išmetamųjų teršalų – maždaug toks pat kaip visų pasaulio automobilių ir sunkvežimių. Jo sustabdymas yra neatidėliotinas prioritetas.
Tačiau, nors papildomos emisijos sustabdymas yra sveikintinas, tai nepanaikina nuolatinių emisijų – anglies kiekis atmosferoje ir toliau auga. Štai kodėl išvengiamas emisijas turime vertinti kaip įmonės išmetamų teršalų mažinimo papildymą, o ne pakaitalą.
Daugiau istorijų iš šio pranešimo
Be to, daugelis dabartinių kompensacinių projektų yra abejotinos pastovumo. Pavyzdžiui, tvirtinama, kad vis labiau kenkiantys miškų gaisrai, kuriuos iš dalies sukelia klimato kaita kai kurie patys miškai kurios buvo apsaugotos pagal kompensavimo schemas, pašalinant anglies dvideginio sutaupymą.
Kai kurios kompensavimo schemos, pvz LAPŲ koalicija — viešoji ir privati iniciatyva, skirta apsaugoti atogrąžų miškus. Daryti sudėtingas ir pagrįstas prielaidas apie tai, kiek laiko gali išlikti medžiuose ar dirvožemyje sukaupta anglis, ir turėti panašius griežtus tikrinimo mechanizmus. Tačiau kitos schemos to nedaro.
Be šių kokybės problemų, yra esminė kiekybės problema. Pavyzdžiui, praėjusiais metais duomenų teikėjas Ecosystem Marketplace pranešė, kad prekyba pasaulinėje savanoriškoje anglies dioksido rinkoje pasiekė rekordinis metinis iš viso 1 mlrd, sudaro kiek mažiau nei 300 mln. tonų CO2 ekvivalento. Tačiau tai yra mažiau nei 1 procentas pasaulinės emisijos, o tai, pasak Tarptautinės energetikos agentūros taip pat pasiekė rekordą36 mlrd. tonų.
Atsižvelgiant į iki šiol neabejotinai nevienodus kompensavimo rezultatus ir į griežtų standartų trūkumą, nenuostabu, kad pilietinės visuomenės grupės, tokios kaip Greenpeace, ragino nutraukti šią praktiką. Taip pat nenuostabu, kad pirmaujančios grynojo nulinio įsipareigojimo platformos, pvz., Mokslu pagrįstų tikslų iniciatyva arba JT „Lenktynių iki nulio“ kampanija, neleidžia kompensacijų, kurios pakeičia arba atideda išmetamųjų teršalų mažinimą.
Norėdami judėti į priekį, turime grįžti prie pirmųjų principų. Norėdami pasiekti pasaulinį grynąjį nulį, turime padaryti tris dalykus. Svarbiausia, kad nedelsdami turime sumažinti išmetamų teršalų kiekį, o iki 2030 m. – perpus. Taip pat privalome skubiai išsaugoti ir atkurti miškus, vandenynus, dirvožemį ir kitus natūralius anglies telkinius. Ir laikui bėgant turime sukurti būdus, kaip neutralizuoti emisijas, kurios gali išlikti pasiekus grynąjį nulį.
Gerai suprojektuota kompensavimo sistema teoriškai galėtų padėti kiekvienam iš jų, bet ne be radikalios sistemos, kaip mes ją žinome, pertvarkymo.
Tokios pastangos kaip Savanoriškų anglies rinkų didinimo darbo grupė ir Savanoriška anglies rinkų vientisumo iniciatyva dirbo siekdami pateikti geriausią praktiką. Galiausiai juos reikės integruoti į a tvirta reguliavimo sistema.
Įmonės, siekiančios naudoti kompensacijas, gali padėti. Pirma, jie gali aiškiai pasakyti, kokius kompensavimus naudoja, ir pasirinkti tik kokybiškus produktus. Vidinių mažinimo tikslų atskyrimas nuo išorinių kompensacijų padeda išsiaiškinti grynojo nulio būdus. Įmonės turėtų parodyti pasauliui, ką perka.
Antra, svarbiausia, kad kompensacijos negali pakeisti arba atidėti moksliškai suderinto išmetamųjų teršalų mažinimo. Mokslu pagrįsti mažinimo būdai greitai tampa pagrindiniu lūkesčiu. Įmonės, norinčios parodyti vartotojams ir investuotojams, kad jos siekia daugiau, gali prisidėti už savo vertės grandinės ribų, investuodamos į gamtą arba į būsimas pašalinimo technologijas.
Galiausiai, įmonės turėtų remti tinkamos paskirties užskaitymo sistemos atsiradimą. Šlamšto kreditai ir žalingas plovimas kenkia pasitikėjimui ir teisėtumui, kurio įmonėms prireiks, jei jos nori sėkmingai pereiti prie grynojo nulinio perėjimo. Tvirtas valdymas yra ne tik viešoji gėrybė, bet ir labai svarbi sąlyga, leidžianti įmonėms pasiekti savo tikslus.
Thomas Hale’as yra Oksfordo universiteto Blavatnik vyriausybės mokyklos viešosios politikos docentas