Per pirmuosius du sezonus Meilė, mirtis ir robotai pasiteisino savo vardu, pasiūlydama daugybę animacinių šortų, apimančių mokslinę fantastiką ir siaubo serialus, o kartais ir tuo pačiu metu. Jis buvo kruvinas ir visceralus, bet taip pat dažnai netolygus. Kiekvienam protingam traktatui apie žmonijos prigimtį buvo kruvinas ir šokiruojantis gorefestas ir mažai kas kita. Bet su 3 tomasgauname neabejotinai stipriausią kol kas kolekciją: devynis žanro šortus, tarp kurių nėra silpnos grandies.
Bene įspūdingiausias dalykas trečiajame sezone yra tai, kaip įvairūs yra šortai, kurių ilgis svyruoja nuo septynių iki 21 minutės. Mano asmeninis mėgstamiausias yra Emily Dean režisuotas filmas „The Very Pulse of the Machine“, kuris seka astronautą, įstrigusį Jupiterio mėnulyje Io. Vilkdama mirusio kolegos lavoną atgal į saugią aplinką dykusiu kraštovaizdžiu, ji pradeda haliucinuoti… tikriausiai. Tai gali būti narkotikai, palaikantys ją gyvą, arba tai gali būti Moebius– įkvėpta planeta kalba tiesiai su ja. Kad ir kas tai būtų, žiūrėti nuostabu ir baigiasi ypač poetiška nata.
Kiti akcentai yra Davido Fincherio „Blogos kelionės“ – siaubingas pasakojimas apie jūreivių grupę, apsuptą milžiniško alkano krabo, verčiančio juos iš naujo įvertinti savo prioritetus. Jis išsiskiria ne tik savo moralinėmis dilemomis, bet ir siaubingu realizmu, su kuriuo jis perteikia savo monstrus ir vidaus organus. Tai košmarų dalykas. Panašiai ir režisieriaus Alberto Mielgo „Džibaras“ yra bauginanti vizija, kurioje kurčias riteris stebi, kaip visas jo būrys auksinės sirenos žudo, o dviese stoja į dezorientuojančią, bežodę mūšį. „Spiečius“ įsivaizduoja, kas nutiktų, jei žmonės bandytų pavergti taikią svetimų vabzdžių rasę. Spoileris: nesiseka.
Turbūt įspūdingiausias dalykas apie 3 tomą Meilė, mirtis ir robotai kad net iš pažiūros bendro pobūdžio istorijos pasirodo įdomios. Ženklinis zombių trumpasis filmas – „Mini mirusiųjų naktis“, kurį režisavo Robertas Bisi ir Andy Lyonas – iš paukščio skrydžio žvelgia į negyvųjų apokalipsę ir parodo pagreitintą įvykių versiją su žavingu meno stiliumi, kuris atrodo kaip StarCraft spinoffas. Tai beveik kaip mūsų žūties nuo zombių rankos laiko tarpas. Ir tada yra dvi istorijos, kurios prasideda krūva ginkluotų kareivių, tyrinėjančių kai kuriuos kalnus, tačiau jie eina labai skirtingomis kryptimis. Režisierės Jennifer Yuh Nelson filmas „Kill Team Kill“ yra linksmai groteskiška kova su mecha meška, o Jerome’o Cheno režisuotas filmas „In Vaulted Halls Entombed“ prasideda labai gerai. Pareigos šauksmas prieš paverčiant Grąžinimas.
3 tomas netgi prideda antologijos serijos tęstinumą, kai grįžta trys robotai, kurie vėl keliauja per žmonijos liekanas, norėdami sužinoti, kas mes buvome „Išėjimo strategijose“, kurią režisavo Patrick Osborne. Šį kartą jie daugiausia dėmesio skiria mūsų apokaliptinėms prieglaudoms – nuo užkietėjusių išgyvenimo stovyklų ir naftos tanklaivių, modernizuotų iki technologijų milijardierių žaidimų aikštelių ir požeminių politinio elito bunkerių. Tai niūri ir linksma ir baigiasi svarbiu supratimu, kad „žmonės yra patys blogiausi“.
Devynius filmus nebūtinai jungia ta linija, išskyrus tai, kad jie visi yra animaciniai šortai, kuriuose tyrinėjama mokslinė fantastika ir siaubas. Kai kurie turi daug kraujo, o kiti giliai mąsto apie žmonijos ateitį, o kai kurie turi abu. Bet tas jungiamasis audinys čia tikrai nereikalingas, kai kiekvienas iš šortų yra toks išskirtinis ir įdomus. Taip, jūs gaunate daug mirties ir robotų (ir šiek tiek meilės). Tačiau pagrindinis 3 tomo išskirtinumas yra tas, kad nėra jokio išskirtinumo: čia yra devyni puikūs žanro filmai, kurie visi labai skiriasi vienas nuo kito. Žmoniškumas gali būti pats blogiausias, bet bent jau galime sukurti šaunių dalykų.
3 tomas Meilė, mirtis ir robotai dabar transliuojama per „Netflix“.